Labiausiai man įstrigo dvi merginos, su kuriomis mes, stovėję prie Parlamento, susipažinom vėliau. Sausio 13-ąją jos buvo prie Bokšto. Pas abi buvo pažeistas regėjimas - kareiviai pašvietė į akis su tais savo prožektoriais iš arti. Vienai per kelis mėnesius tiesiog kokia dioptrija ar dviem suprastėjo regėjimas. Kita gi - gavo vištakumą: prieblandoje tapdavo visiškai akla. Mes neišsyk pastebėjom, tik vėliau supratom, kad ten, kur silpnesnis apšvietimas, ją tiesiog reikia vesti už rankos, nes ji nieko nemato. Viena ausim ji buvo beveik apkurtusi - netoli nuo jos iššovė tanko pabūklas. Jos mažiau nukentėjusi draugė per visą sumaišatį ją atrado tiesiog nesiorientuojančią ir ištempė.
Šiaip, būtų eilinė istorija, bet man užstrigo tai, kad jos į medikus nesikreipė. Jaunos, kvailos buvo. Nors aišku, nežinia, kiek čia joms medikai ir būtų padėję. Tačiau jaunatviškas nežiūrėjimas savęs buvo tipiškas. Aukų, patyrusių sužalojimus, buvo bent kelis kartus daugiau, nei skelbė ar dabar tebeskelbia oficialūs duomenys. Tiesiog požiūris pas žmones buvo toks: mums - niekai, tegul medikai rūpinasi rimtai nukentėjusiais. Netgi tada, kai "nerimtas" sužeidimas - tai kraujas iš ausų ir prarastas regėjimas.
Gal būt, taip buvo todėl, kad visi žinojo, kad eina į mirtį, atiduoda save už kitus. Kam čia rūpi sveikata, kai gali atiduoti gyvybę.
