Rokiškis (rokiskis) wrote,
Rokiškis
rokiskis

Sausio 13

Ta diena, apie kurią nieko nenoriu rašyti, nieko nenoriu galvoti. Nes savo emocijomis dalintis nenoriu ir nesiruošiu - net jei jos susijusios su viešais įvykiais. Kita vertus, manau, kad gal ir reikia parašyti. Kažkaip.

Labiausiai man įstrigo dvi merginos, su kuriomis mes, stovėję prie Parlamento, susipažinom vėliau. Sausio 13-ąją jos buvo prie Bokšto. Pas abi buvo pažeistas regėjimas - kareiviai pašvietė į akis su tais savo prožektoriais iš arti. Vienai per kelis mėnesius tiesiog kokia dioptrija ar dviem suprastėjo regėjimas. Kita gi - gavo vištakumą: prieblandoje tapdavo visiškai akla. Mes neišsyk pastebėjom, tik vėliau supratom, kad ten, kur silpnesnis apšvietimas, ją tiesiog reikia vesti už rankos, nes ji nieko nemato. Viena ausim ji buvo beveik apkurtusi - netoli nuo jos iššovė tanko pabūklas. Jos mažiau nukentėjusi draugė per visą sumaišatį ją atrado tiesiog nesiorientuojančią ir ištempė.

Šiaip, būtų eilinė istorija, bet man užstrigo tai, kad jos į medikus nesikreipė. Jaunos, kvailos buvo. Nors aišku, nežinia, kiek čia joms medikai ir būtų padėję. Tačiau jaunatviškas nežiūrėjimas savęs buvo tipiškas. Aukų, patyrusių sužalojimus, buvo bent kelis kartus daugiau, nei skelbė ar dabar tebeskelbia oficialūs duomenys. Tiesiog požiūris pas žmones buvo toks: mums - niekai, tegul medikai rūpinasi rimtai nukentėjusiais. Netgi tada, kai "nerimtas" sužeidimas - tai kraujas iš ausų ir prarastas regėjimas.

Gal būt, taip buvo todėl, kad visi žinojo, kad eina į mirtį, atiduoda save už kitus. Kam čia rūpi sveikata, kai gali atiduoti gyvybę.
Tags: sausio 13
Subscribe
  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your IP address will be recorded 

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 6 comments