July 22nd, 2010

bebras

BlogOut 2010, Palanga :-)

Straipsnis su visais komentarais perkeltas į http://rokiskis.popo.lt/2010/07/22/blogout-2010-palanga/

Na, galų gale gal kažkaip prisiruošiu parašyti. Paprastai kažkodėl apie įvykius nesu linkęs rašinėti, daugiau gal apie apmastymus. Bet čia apmastymai kažkaip daugiau gavosi apie vadybą, nei apie BlogOut :-)

Šis savaitgalis Palangoje buvo vienas iš gražiausių ir kartu neįprasčiausių iš tų, kuriuos turėjau paskutiniu metu. 35 laipsniai karščio pavėsyje. Ne pavėsyje - išvis kaip kokioje orkaitėje. Vilniečiams, kurie skundėsi praeitos savaitės karščiais, galiu tik pasakyti: kai sekmadienį grįžau, supratau, kad Vilniuje elementariai vėsu. Ir visą laiką buvo tiesiog maloniai vėsu. Nepabuvę realiame karštyje, mieli vilniečiai, jūs tiesiog nesugebate įvertinti vėsos, kuria nuolat mėgaujatės. O aš jau sugebu. Nes supratau, kas yra realus karštis.

Na, nesvarbu. Kažkas man užėjo, tad nuvykau į garsųjį BlogOut, kurį kasmet organizuoja ne mažiau garsus Andrius Kleiva. Konferencija, blablabla, temos apie FB, grupinių blogų perspektyvos, etc., o paskui afterparty iki 2 valandos nakties. Renginio vado padėjėjas, tikras lietuviškos blogosferos tėvas Vienastoks, pasirodo, skaito mano blogą. Mane tai šokiravo. Jaučiausi visgi niekam neįdomiu piktu ir tulžingu šiknium, o paaiškėjo, kad yra žmonių, kurie tai netgi vertina. Jaučiu, reiks keisti stilių :D BTW, Bitė, Elmenhorster, Palangos Vėtros ir dar kažkieno marketingistai, nusprendę paremti šią konferenciją - šaunuoliai. Ir multimilijonierius Andrius Užkalnis - irgi renginio rėmėjas :-)

Diskusijos buvo pakankamai įdomios, tad kitais metais vėl norėčiau nuvažiuoti :-) Tarp blogerių, su kuriais teko čia susipažinti - Altajus, Arius, Vaidas, Gedzis, Šilas, Arnoldas Rogoznyj (po galais, patarkit, kokį linką dėt, nerandu?), Tomas Viluckas - išties susirinko tikras blogosferos elitas.



Bet aišku, įdomiausias buvo afterparty. Kalbos, kalbos, kalbos, bet kartu daug pastebėjimų (ir ne tik mano) apie vadybą: vienas iš pirmų aplankytų kabokų, kurį pavadinom šiltnamiu (tikro pavadinimo neatsimenu) - durnių šaika. Įsivaizduokit kaboką, kuris dirba ir žiemą, todėl pasistatęs tokį didelį šiltnamį permatomu plastikiniu stogu. Ir permatomomis plastmasinėmis sienomis. Per karščius iš poros dešimčių stalų užimti tik trys. Dabar klausimas: per kiek laiko savininkui atsipirktų elementariai nugriautas stogas ir sienos, kad rudenį jį vėl galima būtų atstatyti? Sakyčiau, per kokią savaitę, o gal ir greičiau. Vadybinis feilas: gaila nugriaut, gaila pinigų kondicionieriui, gaila pinigų belenkam. Todėl ir nėra pinigų. Paprašom padavėjos, kad bent duris atidarytų, o ta sako, kad neatsidaro. Patys atidarom. Paaiškėja, kad durys nesilaiko ir užsidarinėja, paprašom kėdės, kad duris prilaikytų. Padavėja prieštarauja - "nebus kur žmonėms atsisėsti". Kažkas berods ją kažkuo pavadina, tad prieštaravimai baigiasi. Padavėjos - akivaizdžiai užguitos, klientų tiesiog bijo, kartu darydamos klaidas kiekvienam užsakymui. Savininkas asilas, tad ir darbuotojus daro tokiais pat. Vienas iš Demingo principų reikalauja išgyvendinti baimę. Puikiai matome, kodėl.

Ekskursija į Palangos Birutės parką ir Gintaro muziejų - irgi įdomu. Priminė vaikystę. Ir tai - pati ramiausia ir vėsiausia kurorto vieta, neįtikėtinai kontrastuojanti su Basanavičiaus prospektu. Apsilankykite.

Naktiniai pašnekesiai su įdomiausiais žmonėmis - Powiukė, Tomas Kažemėkas, Galvazmogupuosia, Darius Gylys, Dovilė, o ir pakvaišęs Benamis privertė nenuobodžiauti - per porą dienų Palangoje taip ir neįsijungiau interneto :-)

Palanga - nuostabus miestas. Kabokas, kur sėdėjom vėliau (vėl neatsimenu pavadinimo), prekiavo alumi. Norėjau giros - pasiūlė eiti į kioską. Tipo "ten nusipirkit ir atsineškit, galėsit gert". Nuėjau į kioską, stoviu didžiulėje eilėje, giros bačka kažko streikuoja, tad po kelių minučių atbėga ta pati padavėja iš to paties kaboko ir atneša visą padėklą giros. Žodžiu, giros kabokas turi, bet savo lankytojams neparduoda - tik į kioską neša. Taip vat ir teko vaikščiot į tą kioską visą vakarą...

Dar vienas kabokas (ir vėl be pavadinimo) - jau kitą dieną. Ryte nupliaupė liūtis, beveik ant visų stalų - didžiulės balos, kėdės šlapios, nors ir po lietsargiais. Surandam vieną apysausį, bet purviną staliuką, su sausomis kėdėmis, prašom padavėjos, kad nušluostytų, o ta rėksmingai ir nepatenkintai suloja: "ką, negalit kito pasieškot", apsisuka ir nueina. Aptarnavimo lygis. Kabokas priklauso dar sovietmetį menantiems poilsio namams.

Paskui vėl after-afterparty, jau kitame kaboke (ir vėl neatsimenu pavadinimo, bet Basanavičiaus gatvėje yra toks geltonas tiltukas per upelį - jį pereikit ir pakliūsit), nuo ankstyvo ryto (t.y., nuo kokios 12 val.). Vietoje pusryčių (na, nesiskaito tos pora porcijų maisto už pusryčius - neprivalgysi gi tiek mažai) - nežinau kiek puodukų kavos. Kabokas geras, aptarnavimas visai padorus. Todėl padavėjas gauna krūvą arbatpinigių - jau vien už tai, kad neprimena ankstesnių mūsų patirčių. Tiesa, kava man paskui atsirūgo: bevažiuojant į Vilnių, reikėjo vis stoti ir stoti, nes pasirodo, šis gėrimas išbėga 10 kartų didesniais kiekiais, nei tie, kuriuos išgeri.

O Vilniuje tikrai vėsu. Per šiuos "karščius" galima sėdėti, užsidarius langus, be kondicionieriaus, viršutiniame namo aukšte ir visvien bus vėsiau, nei buvo Palangoje.

Beje, stengiausi paminėti visus. Bet kadangi esu kiauragalvis, tai priminkite, ką praleidau - tiesiog ne visus dabar atrast pavyko :-)
bebras

Muzika: aukso amžius, degradacija ir perspektyvos

Įrašas perkeltas į http://rokiskis.popo.lt/2010/07/22/muzika-aukso-amzius-degradacija-ir-perspektyvos/ su visais komentarais.

Yra vienas dalykas apie muziką, kurio tiesiog neįmanoma nutylėti, bet kita vertus, jį labai keblu ir įvardinti, ar rimtai pagrįsti, ypač, kai tam tikra rūšis oponentų ima pezėti apie "tai kiekvieno skonio reikalas", "tai subjektyvu", "popsas visada egzistavo", etc.. Turiu omeny daugeliui gan akivaizdžią tiesą: pasaulyje maždaug nuo 1980, o Lietuvoje maždaug nuo 1990 prasidėjo muzikinė degradacija - beveik neatsiranda naujų supergrupių, tuo tarpu topuose dominuoja visokios šūdžvaigždės, neretai net nemokančios dainuoti (daugelis senių iki šiol atsimena, kaip bene 1988 Sopot festivalyje savo tikrą nefonograminį balsą pademonstravo berods C.C.Catch - tai buvo tikras Epic FAIL). Žinoma, visa tai ne absoliutus reiškinys, išimčių yra, bet tendencijos ganėtinai aiškios.

Viskas būtų tvarkoj, jeigu kalbos apie muzikos degradaciją tebūtų asmeninė senų perdylų nostalgija savo jaunystei. Tačiau požymiai yra objektyvūs: penkiolikmečiai, dvidešimtmečiai klausosi muzikos, sukurtos dar 1965-1985 periode - maždaug tą laikotarpį galim pavadinti muzikos aukso amžiumi. Daugybė žmonių puikiausiai atsimena pasaulinius hitus, sukurtus iki 1980. Tačiau grupės, kurios sėdėjo pirmose vietose kokiais 2000 metais - užmirštos visiškai. Muzika, kuri buvo populiari tais laikais ir muzika, kuri "populiari" dabar - tai tokie skirtingi dalykai, kad juos neretai sunku net palyginti. Ir ne dėl muzikinio stiliaus, o tiktai dėl tokio sunkiai apibrėžiamo dalyko, kaip meniškumas. Kita vertus, praktiškai nėra šiuo metu prisimenamų supergrupių iš periodo, ankstesnio, kaip 1965 (Elvis Presley - vienas iš nedaugelio tokių).

Suprantu, kad nuskambės tūpai, bet tokio lygio hitų, kaip SBS "Mėnulio šviesa" dabar, atrodo, nieks nekuria, nors prieš 20 metų šis gabalas buvo vienas iš daugelio panašaus lygio kūrinių, kuriuos Lietuvoje kepė daugelis įvairiausių grupių.


Pabandykim įvardinti pvz., 10 žymiausių pasaulio supergrupių ar superatlikėjų, kurių muzika būtų verta išlikti amžinai, kurios turi krūvas fanų, net jei ji nepatinka mums? Scorpions, Led Zeppelin, The Beatles, Aerosmith, Depeche Mode, David Bowie, Iron Maiden, Deep Purple, Pink Floyd, Sex Pistols - tai mano per kokią minutę išbertas dešimtukas, nieko negalvojant. Gal ne pats mylimiausias man, bet tiesiog, tokie pavadinimai pirmi į galvą atėjo. Pabandykit jūs į komentarus irgi parašyti po 10 grupių, kurios, jūsų manymu, labiausiai vertos. O paskui pabandykim pažiūrėti, iš kokio periodo tos grupės :-)

Lietuvos didžiausi monstrai - iš panašaus laikotarpio, vėlyvojo sovietmečio. Tai Foje, Antis, Bix, Hiperbolė, Katedra, SBS ir pan.. Kodėl?

Sakyčiau, du veiksniai. Pirmas - kodėl tik maždaug nuo 1960-1970 prasideda tikras supergrupių bumas? Tik todėl, kad atsirado bent iš principo paprastiems žmonėms įperkama koncertinė aparatūra, bent jau tokia, kad būtų galima surengti pasirodymą keliems šimtams žmonių kokios nors mokyklos aktų salėje. Ir, žinoma, todėl, kad atsirado buitinė audio aparatūra, pritaikyta įrašų atgaminimui - pirmiausiai juostiniai, o paskui ir kasetiniai magnetofonai. Šios technikos dėka atsirado galimybė koncertus rengti net moksleiviams. Ir atsirado galimybė platinti įrašus, taip populiarinant save. Rezultate - milžiniška įvairiausios, ir žemarūšės, ir geresnės muzikos pasiūla. Atitinkamai - ir milžiniška atranka. Ir superatlikėjai.

Kas ėmė keistis nuo kokių 1980 ir galutinai pasikeitė apie 1990? Ogi tas, kad muzikos industrijoje ėmė dominuoti visiškai kitas verslo modelis: ne ieškoti supertalentų, o tiesiog daryti biznį nuo A iki Z. Tokio modelio užuomazgos matėsi jau kokiais 1960, jau tada buvo nemažai šūdžvaigždių, tačiau tik apie 1980-1990 buvo pasiekta ypatinga sinergija: būsimos žvaigždutės gauna sukurtą muziką, sukurtus tekstus, už jas, esant reikalui, kažkas netgi sudainuoja/sugroja (BTW, kur per koncertus muzikantai pas visokias yvas? ten pat, kur ir jų balsai - fonogramose), konkrečios įmonės prasuka didžiules reklamos kampanijas, o paskui visą tą brudą transliuoja didžiausios TV ir radijo stotys, kurios, kaip paskui išlenda, susijusios su tomis pačiomis įrašų studijomis įvairiais finansiniais ryšiais. Nepriklausomi atlikėjai tuo tarpu gauna barjerus: net gerai sugrojus, prasimušti į eterį - beveik be šansų, platinti savo įrašus muzikos parduotuvėse - tik sudarius sutartis su muzikos industrijos atstovais ir t.t..

Prieš keletą metų buvau aptikęs vieną rusišką piratų puslapį, kuris duodavo parsisiųsti visokius mp3 failus. Užsuktas buvo rimtai, su reitingais. Mėnesio top-100, dienos top-100, visų laikų top-100 pagal atsisiuntimus. Įdomus dalykas, kad populiariausių tarpe dominavo tos pačios 1970-1985 periodo dainos. Naujų žvaigždučių "superhitai" teužėmė vos kelis procentus sąrašų ir tai ne viršutinėse vietose. Po kelių mėnesių užėjau į tą patį puslapį antrą kartą: jame buvo atsiradusios įvairios muzikos parduotuvių ir atlikėjų reklamos, o visi topai buvo keistai pasikeitę - viršuje neliko nei vienos dainos iš to auksinio periodo. Led Zeppelin gabalas "Stairway to Heaven", per pirmą apsilankymą turėjęs apie milijoną parsisiuntimų, staiga tapo visai nepopuliariu - visų laikų tope parsisiuntimų skaičius sumažėjo iki vos keliasdešimt tūkstančių. Akivaizdu: piratų portalas sudarė sutartis su rusiška muzikos industrija.

Tokios dirbtinės žvaigždutės, kaip Britney Spears - lengvai suvaldomos. Jos niekur nedings be savo darbdavių, o kai nustos nešti pelną - visad gali būti išmestos. Bet to juk nepadarysi su supergrupe. Ši pati ims diktuoti savo sąlygas, o ir jos gerbėjai - neįdomūs: jie perka vieną albumą per metus ir klausosi senų, dar prieš 10 ar 20 metų darytų įrašų. O parduoti juk norisi daug, kuo daugiau. Nesvarbu, kad dauguma atlikėjų sukuria vos vieną-du hitus per metus - norisi parduoti bent keliasdešimt, tiesa? Jei neklystu, Natalija Zvonkė atvirai apie save pasakė, kad dainuoja papais. Ir tai juk tiesa.

Kokią gi išvadą galime pasidaryti iš visų tų analizių? Ogi tai, kad talentingų atlikėjų, kūrėjų, muzikantų - yra, kaip ir anksčiau. Ir buitinė aparatūra įrašams netgi dar labiau atpigo. Tik atlikėjai, skirtingai, nei muzikos aukso amžiaus metu, susiduria su milžiniškais barjerais, kurie pradėti kurti dar apie 1980 metus. Kaip visa tai vystysis? Manau, kad muzikos industrija ilgai netemps. Per porą dešimtmečių jinai žlugs dėl interneto. O kol kas ši parazitinė industrija iš paskutiniųjų kovoja su neišvengiamybe, besipriešindama savo pačios sugalvotam "nusikaltimui" - muzikos įrašų kopijavimui. Piratai kelia grėsmę šiai industrijai ne todėl, kad ji praranda pelnus iš savo įrašų - kiek rodė tyrimai, realūs pelnai netgi išauga. Grėsmę kelia tai, kad naujos žvaigždės ims populiarėti nepriklausomai nuo muzikinių vertelgų valios - ima žlugti pats verslo modelis. Būtent todėl muzikos industrija kovoja su piratais, nepaisydama geresnių pardavimų per internetą ir piratų sukuriamos reklamos.

Taigi, o gal kažkur suklydau ir su muzika nėra taip blogai, kaip man atrodo? Kas, jūsų manymų, yra didžiausios visų laikų supergrupės? O gal yra kokių nors naujų?
bebras

Kažkas visai pasmirdo mūsų valstybėlėje

Straipsnis su komentarais perkeltas į http://rokiskis.popo.lt/2010/07/22/kazkas-visai-pasmirdo-musu-valstybeleje/

Ypač pasmirdo po to, kai "Lietuvos Rytas" paskelbė straipsnį apie tai, kad (tikslus antraštės pavadinimas) "Terorizmo garbintojai atidengė savo veidą". Kalbu apie tą keistą, tiesiog durną Eglės Kusaitės bylą. Tokios politinių bylų antraštės man primena išimtinai tik sovietmetį. Tiktai sovietmetį ir daugiau nieko.

Keista asociacija - Darius Jurgelevičius, dar neseniai buvęs vienu iš VSD vadovų, o prieš 23 metus - vienas iš komsomolo, o paskui - ir partijos šulų, tuomet "Komjaunimo Tiesa" besivadinusiame, tačiau tame pačiame laikraštyje rašė apie 1987 vykusį mitingą:
Noriu ir aš pasidalyti mintimis apie rugpjūčio 23-osios sueigą. Demonstracija - pati didžiausia veidmainystė. Tai Vakarų masinės informacijos priemonių darbas. Tačiau pagrindinis šios akcijos tikslas - apjuodinti mūsų persitvarkymo politiką ir vieną jos pusių - viešumą.

O dabar - prokuroras Justas Laucius, kuris mano, kad viskas tvarkoj, kad tokia keista byla, kaip Eglės Kusaitės, kur ją tardo kažkokie FSB/KGB veikėjai, o visi įrodymai, kiek turima - greičiausiai tik jos pačios prisipažinimai (prisiminkim, kodėl jai neleidžia bendraut su artimaisiais ar žmogaus teisių gynėjais), pareiškia, kad (citata iš Delfi):
Viešas Valstybės saugumo departamento, prokuratūros ir tyrimui vadovaujančio prokuroro dergimas, niekinimas ir žeminimas, jog atliekant ikiteisminį tyrimą Lietuvos Respublikoje gali būti nesilaikoma žmogaus teisių, nėra suderinimas su demokratinės visuomenės principais, turi nusikalstamų požymių, dėl to atitinkamai turi būti įvertintas.

Prokuroras, kuris net nesugeba atskirti tikėjimo ir rasės sąvokų ("Eglė Kusaitė išpažįsta tik vieną rasę - musulmonus"), o grasina tiems, kas nori iš VSD ir prokuratūros skaidrumo - pagal "Lietuvos Rytą" - tai ne kažkokia keistenybė. Tačiau tai, kad žmonės nori šioje, atleiskit, dalbajobiškiausiai per paskutinius kelerius metus atrodančioje byloje skaidrumo - tai nenormalu, tai "terorizmo garbinimas"? Tačiau įrodymai, gauti tik prisipažinimais, kaip Stalino laikais - tai normalu? 

Justas Laucius jau nušalintas nuo šios bylos. Tikėkimės, kad jam bent dašils, kodėl. Deja, Eglė Kusaitė toliau liko sulaikyta, nors visa istorija, atleiskit, kaip koks kliedesys, sugalvotas baltų arklių apsėsto girtuoklio: patys saugumiečiai augina "teroristę", ją globoja, etc., o paskui išsodina iš autobuso ir suima, pasiremdami įrodymu - Maskvos metro planu. Ir kleidėja apie susisprogdinimus, nors mergina net nesilaiko minimalių islamistinių reikalavimų - vaikšto palaidais ir nepaslėptais plaukais, t.y., menamo religingumo, jau nekalbant apie fanatizmą - nei pėdsakų. Nenuostabu, kad po sulaikymo jau kelis kartus keičiasi įvairiausios oficialios versijos, o pačiai kaltinamąjai neduodama su niekuo pasišnekėt.

Beje, patarčiau žymiai rimčiau pažvelgt ir į pačios Eglės Kusaitės pareiškimus, kad jai buvo girdomi psichotropiniai preparatai: sovietmečiu tokia praktika buvo visiškai įprasta KGB tardymuose, o psichiatrija - tai vienintelė su sovietiniu saugumu bendradarbiavusi sistema, kurioje taip ir nebuvo įvardinti su KGB bendradarbiavę psichiatrai, nors kai kurios psichiatrinės ligoninės veikė, vos ne kaip specialūs KGB kalėjimų filialai.

VSD, nuvadovauta KGB karininkų ir kompartijos veikėjų, įsivelianti į jau bala žino kelintą skandalą - smirda sovietmečiu. Ir dėl Pociūno bylos, ir dėl Gatajevų bylos, ir dėl kelių skirtingų sąsajų su Kedžio byla, ir dėl Eglės Kusaitės bylos, ir dėl keistų sąrašų, į kuriuos buvo traukiami žurnalistai, ir dėl neaiškių bandymų kažką patarinėti politikos apžvalgininkams, ir dėl seniai žinomų Turniškių skandalų. Bet tai tik skandalai. Tikrąjį sistemos veidą parodo ne pats triukšmas - jį parodo antraštės spaudoje. Antraštės parodo, kaip įvykius pateikia sistemos valdytojai, ar jie nori ką nors keisti, ar nori tik susidoroti su tais, kas reikalauja pokyčių.

Aš ilgai galvojau apie visą tą bardaką, ilgai tikėjausi, kad aš klystu, kad visgi nėra taip prastai. Bet po tokių antraščių - aš jau neturiu, kuo abejoti. Taip, suprantu, kad už žodį "smirda" koks nors prokuroras gal norėtų mane patraukti atsakomybėn, nes pagal jį tai gal "nesuderinama su demokratinės visuomenės principais". Aš suprantu, kad aš išties galiu klysti. Kaip suprantu ir tai, kad vien už ingušiškų naujienų skaitymą irgi galiu būti įtartas terorizmais. Visai šviežia naujiena - vienas iš rusiškų LJ vartotojų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes jo friendjuostėje buvo "ekstremistinių" blogų. Tai FSB išrastas briedas, bet ar mūsų VSD smarkiai skiriasi? Kiek suprantu, šios įstaigos netgi bendradarbiauja, tiesa?

Aš labai tikiuosi, kad aš klystu. Bet aš nematau jokių, jokių požymių, kad yra kitaip. Ir jei kedofilai yra vieninteliai, kurie protestuoja prieš tokias nesąmones - galit mane vadinti kedofilu.