Rokiškis (rokiskis) wrote,
Rokiškis
rokiskis

Kas yra škvalas

Straipsnis su visais komentarais perkeltas į http://rokiskis.popo.lt/2010/08/12/kas-yra-skvalas/

Taigi pasikapsčiau, pasiskaičiau ir išsiaiškinau truputį apie tuos škvalus. Pasirodo, išties tai ir yra dalykas, daug kuo primenantis viesulus, tik tiek, kad sūkūrių sukimosi ašis - ne vertikali, o horizontali. Ir dėl škvalų kalti yra visiškai nekaltai atrodantys kamuoliniai debesys.

Vyksta maždaug taip: Saulė smarkiai įkaitina žemę, o dėl to atsiranda labai greitai kylančio karšto oro srautai. Kartu Saulė kaitina ir pačius kamuolinius debesis, tad aplink kiekvieną tokį debesį susidaro sūkūrinis oro srautas - toje pusėje, į kurią Saulė šviečia, oras kyla, o priešingoje, šešėlinėje - oras leidžiasi. Gaunasi toksai sūkūrys. Šitas sūkūrys pasigauna kylantį nuo žemės karšto oro srautą ir ima stiprėti - karštoje debesies pusėje oras kyla dar greičiau, o šešėlinėje - jis vėl šaldomas, tiktai dar smarkiau (temperatūrų skirtumas gaunasi didesnis). Taip kelių kilometrų aukštyje susidaro daugybė labai greitų sūkūrių.

Būtent šitie greiti oro sūkūriai ir formuoja tą tipišką kamuolinių debesų formą - apvalainus rutulius. Viskas atrodo labai gražiai, kol tie rutuliai-kamuoliai su savo sūkūriais skrenda aukštai. Tačiau kai oras karštas, o pats debesis - šaltas, gaunasi taip, kad tie debesėliai su visais tais sūkūriais ima ir nusileidžia ant žemės - juk šaltesni jie, ir tankis jų didesnis.

Tai vat tų žemėn nusileidusių sūkūrių-debesėlių sukimosi greitis ir gaunasi kartais 100 km/h (~30 m/s), kartais 200 km/h (~60 m/s), o kartais - ir dar daugiau. Savaime aišku, su jais duoda ir lietus ar kruša, būna nemažai žaibavimo, tik pastarasis dažnai keistokas - labai intensyvus ir dažnai paties debesies viduje, nes potencialų skirtumai susidaro ne tiek tarp debesies ir žemės, kiek tarp skirtingų gretimų debesų.

Kas dar neįprasčiau - pilnavertis škvalas būna labai trumpas, kartais - vos kelios minutės. Ir prieš škvalą, ir po jo neretai būna visiškai bevėjis oras - tiesiog vėjo greitis pakyla per kelias minutes iki griaunančio dydžio, o paskui, sūkuriui išsikvėpus, nurimsta. Taip ir susidaro visai atsitiktinės niokojamai išlaužytos teritorijos - kur koks sūkūrys užtaikė.
Lietuvoje didžiausias fiksuotas škvalinio vėjo greitis - apie 40 m/s, tačiau visi tokie duomenys - gan atsitiktiniai. Tikrų duomenų gauti labai sunku, nes, kaip jau minėjau, vėjas eina sūkūriais, o tų sūkūrių - daugybė. Vienas nusileido, praėjo žeme, išgriovė kažkiek namų ir nusilpo, o už kilometro ėmė ir nusileido kitas sūkūrys. Tarp tų sugriovimo vietų vėjo greitis gali būti keletą kartų mažesnis nei ten, kur nusileido pats sūkūrys. Taigi, tikimybė, kad meteorologinės stoties vėjo greičio matuoklis paklius į patį sūkūrį - gan menka netgi tuo atveju, jei per vietovę, kur ta stotis yra, praeis niokojantis škvalinio vėjo srautas.

Vėlgi, medžius išversti gali ir daug lėtesnis vėjas - 10 m/s irgi gali pridaryti daug žalos. Vėlgi, viesulo viduje vėjo greitis kartais gali siekti ir daugiau, kaip 100 m/s.
Tags: meteorologija, mokslas
Subscribe

  • 10 comments
  • 10 comments

Comments for this post were locked by the author