Apie šitą dienoraštį
Čia tik asmeninis dienoraštis, kuriame tėra mano arba ne mano subjektyvi ir niekuo neparemta nuomonė. Turiu daug nuomonių, kartais atstovauju ir absurdiškas. Taip diskutuoti įdomiau.
Jei mėgstat lazdavones, parašykit man - išlazdavosiu. Kol kas surinkau dar tik keturis banus (gal ir daugiau - sudėtinga suskaičiuoti), o ir tai vieną paskui panaikino, bet neabejoju, kad tas skaičius didės.
Nepaisant to, trolių netoleruosiu, nes užveikė. Tad neužmiršikte, kad su tema nesusiję kliedesiai - tai ne lazdavonės. Jei esate bukas trolis - vietoj įspėjimo būsite pasiųstas vulgaria kryptimi, o jei nesusiprasit - gausit baną.
Jei mėgstat lazdavones, parašykit man - išlazdavosiu. Kol kas surinkau dar tik keturis banus (gal ir daugiau - sudėtinga suskaičiuoti), o ir tai vieną paskui panaikino, bet neabejoju, kad tas skaičius didės.
Nepaisant to, trolių netoleruosiu, nes užveikė. Tad neužmiršikte, kad su tema nesusiję kliedesiai - tai ne lazdavonės. Jei esate bukas trolis - vietoj įspėjimo būsite pasiųstas vulgaria kryptimi, o jei nesusiprasit - gausit baną.
Kaip jau
maumaz minėjo apie isterikas dėl to šuns... Vat šitoje istorijoje, kokia ji bebūtų durna, klaiki, etc., nematau nieko, dėl ko vertėtų psichuoti taip, kaip psichuoja spauda ir bene 10 tūkstančių šito kliedesio šalininkų Feisbuke.
Taip, numetė šunį nuo tilto. Taip, džiaugėsi, tuo ką daro. Taip, filmavo ir platino savo filmukus. Ir? Iš pasisakymų atrodo, kad tas šunėkas vertas bent jau ne mažiau, nei kokių 10 dorų žmonių gyvybės. "Išbadyti tam niekšui akis, jį patį numesti nuo tilto ir t.t." - labai, atleiskit, demonstruoja tų šunelio gynėjų moralumą ir aukštas vertybes.
Atleiskit, šunelio rudžio aktyvistai, bet šitaip ir iki kalėjimo už suvažinėtą katę prieisit.
Amžiną atilsį Jonas Furmanavičius (tas pats, kurį nušovė Drąsius Kedys), dviejų žudikų byloje, kur pora pacukėlių mirtinai subadė vieną žmogų, o kitą - sunkiai sužalojo, vieną iš žudikų nuteisė metams kalėjimo - mat kilo klausimas apie "kuris ir kurio dūris buvo mirtinas". Pacukėlis, numetęs nuo tilto šunį - nubaustas 8 mėnesiais kalėjimo, t.y., bausme, kuri prilygsta realiai bausmei už tyčinį žmogaus nužudymą.
Ir dabar būrys tokių pat pacukėlių, turinčių smegenis, nesiskiriančias nuo to paties, kuris šunelį nuo tilto numetė, kalba apie tai, kad bausmes už žiaurų elgesį su gyvūnais reikia didinti iki 4 metų kalėjimo.
Žodžiu, jei kas nors iš mano skaitytojų irgi yra iš tų, kas svaigsta apie tokius bausmių didinimus, ar kam atrodo, jog 8 mėnesių tam pacukėliui per mažai, tai siunčiu tokius genderiškai abstrahuota kryptimi.
Manyčiau, kad
vklase kartą minėtas skilimas visuomenėje prasideda, išvirsdamas tokiais fantasmagoriškais nežinau kuo. Šita istorija - tai jau kažkoks nesveikas, realiai nesveikas dalykas. Psichozė. Ir visame šitame reikale aš matau tik vieną: šuns gynimas demonstruoja, kad žmogaus gyvybė, žmogaus savigarba - mūsų visuomenėje tapusi daug menkiau vertinama, nei kokio gyvūno.
Taip, numetė šunį nuo tilto. Taip, džiaugėsi, tuo ką daro. Taip, filmavo ir platino savo filmukus. Ir? Iš pasisakymų atrodo, kad tas šunėkas vertas bent jau ne mažiau, nei kokių 10 dorų žmonių gyvybės. "Išbadyti tam niekšui akis, jį patį numesti nuo tilto ir t.t." - labai, atleiskit, demonstruoja tų šunelio gynėjų moralumą ir aukštas vertybes.
Atleiskit, šunelio rudžio aktyvistai, bet šitaip ir iki kalėjimo už suvažinėtą katę prieisit.
Amžiną atilsį Jonas Furmanavičius (tas pats, kurį nušovė Drąsius Kedys), dviejų žudikų byloje, kur pora pacukėlių mirtinai subadė vieną žmogų, o kitą - sunkiai sužalojo, vieną iš žudikų nuteisė metams kalėjimo - mat kilo klausimas apie "kuris ir kurio dūris buvo mirtinas". Pacukėlis, numetęs nuo tilto šunį - nubaustas 8 mėnesiais kalėjimo, t.y., bausme, kuri prilygsta realiai bausmei už tyčinį žmogaus nužudymą.
Ir dabar būrys tokių pat pacukėlių, turinčių smegenis, nesiskiriančias nuo to paties, kuris šunelį nuo tilto numetė, kalba apie tai, kad bausmes už žiaurų elgesį su gyvūnais reikia didinti iki 4 metų kalėjimo.
Žodžiu, jei kas nors iš mano skaitytojų irgi yra iš tų, kas svaigsta apie tokius bausmių didinimus, ar kam atrodo, jog 8 mėnesių tam pacukėliui per mažai, tai siunčiu tokius genderiškai abstrahuota kryptimi.
Manyčiau, kad
Aš aišku, užsiparinau, visas tas raides skaitydamas, tai tik paveiksliukas su negru užstrigo. Tai čia protestuodamas prieš paveiksliuką su juodu negru, nešančiu šaudyklę, skelbiu tau,
zeppelinus , baltą negrą, nešantį šaudyklę!

Paveiksliukas - iš http://community.livejournal.com/adski_k afeteri/

Paveiksliukas - iš http://community.livejournal.com/adski_k
Taigi Šveicarijoje vėl jau paleistas Didysis Hadronų Greitintuvas, katras kažkada taip ir nespėjo sukurti juodosios skylės. Bet dar sukurs, dabar tai jau tikrai sukurs. Todėl primenu, kad galite jau neiti į darbą - linksminkitės, kol dar pasaulis egzistuoja!
Skraido sraigtasparnis virš rajono. Dabar. Naktį. Vingiais, lyg kažko ieškodamas, tarpais grįždamas, daugiausiai - tiesiog girdisi tai priartėjantis, tai nutolstantis garsas, vienu momentu pamačiau pro langą - praskrido su įprastomis šviesomis. Kas per velnias? Kas nors galit paaiškinti, kokia proga?
"Lietuvos Rytas" skelbia naują mano straipsnį, apie korupciją. Keista, bet bent jau tarp pirmųjų komentarų nerandu tokių, kaip "Savukynas debilas, nusižudyk" :-) Na, bet manau, kad dar bus, gal papildysiu savo kolekciją ir kada nors truputį prisivysiu Andrių Užkalnį :-)
Taigi, prašom, jūsų dėmesiui - http://www.lrytas.lt/-125856970312568425 87-tas-nuostabus-korupcionieri%C5%B3-gaj umas.htm
Kažkada berods jau rašiau apie tai, kad esminė problema, dėl kurios laikosi korupcija - tai visiškas nekontroliuojamumas, neskaidrumas. Ir kadangi vienas iš nuolatinių mano komentatorių - Romas, neretai prašo (visai kaip Kubilius) pozityvios kritikos, t.y., kažkokių nurodymų, ką konkrečiai reikia padaryti - tai vat ir siūlau :-) O juk būtų įdomu, jei kuri nors valdžia išdrįstų kažką panašaus padaryti: investicijų čia reikia nedaug, tačiau efektas būtų stiprus.
Laukiu kritikos :-)
---------------
Upd.: pora įdomiausių komentarų iš Lietryčio:
Taigi, prašom, jūsų dėmesiui - http://www.lrytas.lt/-125856970312568425
Kažkada berods jau rašiau apie tai, kad esminė problema, dėl kurios laikosi korupcija - tai visiškas nekontroliuojamumas, neskaidrumas. Ir kadangi vienas iš nuolatinių mano komentatorių - Romas, neretai prašo (visai kaip Kubilius) pozityvios kritikos, t.y., kažkokių nurodymų, ką konkrečiai reikia padaryti - tai vat ir siūlau :-) O juk būtų įdomu, jei kuri nors valdžia išdrįstų kažką panašaus padaryti: investicijų čia reikia nedaug, tačiau efektas būtų stiprus.
Laukiu kritikos :-)
---------------
Upd.: pora įdomiausių komentarų iš Lietryčio:
| 4. Tommis | 00:08 11-19 | IP: 92.251.255.14 |
Nu, autorius, nu tu ir duodi! VALDIŠKO skundų portalo VALDŽIAI skųsti užsimanei! Akiplėša!!! Jei tau kas pasiūlys tavo namuose kiekvienam kambary po kilpą pasikabint - kabinsi? Juk kilpa irgi paskatintų veikti - pabundi ryte ir iškart memento mori; tai ir puoli stačia galva savo funkcijų atlikinėt. Tačiau, nepaisant mano labai svarių argumentų, kilpos tavo namuose nebus, ar ne? Taigi, kitą kartą prieš paspausdamas klavišą, gerai pagalvok, ar verta pirštus zulint. Ir su retorika atsargiau - niekada negali būti tikras, kad į tavo retorinį nebus atsakyta ; -) Pagarbiai ir ne be lašelio ironijos - Tommis
| 13. bazilla | 06:17 11-20 | IP: 86.52.172.108 |
Parkinsono taisyklė – empirinė taisyklė, sakanti, kad bet koks darbas išauga apimtimi, kad galėtų užimti visą jam atlikti duotą laiką. Taisyklė suformuluota istoriko Sirilo Nortkoto Parkinsono jo humoristiniame straipsnyje atspausdintame Jungtinės Karalystės žurnale The Economist 1955 metais ir vėliau išleistas kartu su kitais straipsniais knygoje „Parkinson’s Law: The Pursuit of Progress“ (Londone, Džonas Murėjus, 1958 m.). Parkinsonas savo pamąstymus grindė vadovaujantis darbo patirtimi Jungtinės Karalystės valstybinėse įstaigose. Pagal Parkinsoną tai atsiranda dėl dviejų priežasčių: * valdininkai stengiasi didinti pavaldinių, o ne konkurentų skaičių; * valdininkai vienas kitam kuria darbus. Jis taip pat pastebėjo, kad valdininkų augo po 5–7 % per metus nežiūrint, kad nesikeitė jų atliekamas darbas ar jo apimtys (jei iš vis darbo buvo).
Analizuojant pakankamai dideles sistemas (nesvarbu, ar tai ekonomika, ar procesinis valdymas, ar dar kažkas), neretai tenka susidurti su visa krūva skaičių. Ir norint iš tų skaičių kažką išvesti, tenka daug skaičiuoti. Bet jei pradedi naudoti kalkuliatorių, ekselį ar dar kažką - norom nenorom visą analizę paverti į kažkokius rutininius skaičiavimus, užmiršdamas, apie ką išvis mastei.
Matematikai tam senokai yra sukūrę labai paprastą apytikslio skaičiavimo metodiką, kurios ypatybė dar ir ta, kad kuo daugiau skaičių panaudojama skaičiavime, tuo didesnis tikslumas.
Kaip pvz., sudėkim atmintinai atsitiktinius skaičius: 39, 12, 83, 45, 27, 92, 74, 21, 48, 36 - kiek gausis? Ir kiek sueikvosite laiko skaičiavimui?
Aš, primetęs, kad tai yra 10 dviženklių skaičių, pasakysiu, kad tai bus apie 500. Jei pabandysim suskaičiuoti tiksliai - gausis 477, t.y., pakankamai netoli nuo apytiksliai suskaičiuoto rezultato. Skirtumas tas, kad bandant tiksliai suskaičiuoti atmintinai, laiko ir įsitempimo prireiks tikrai daug - užmiršit, apie ką čia išvis rašau :-) Netgi skaičiuojant kalkuliatoriumi, rezultatui gauti prireiks netoli pusės minutės. Tuo tarpu skaičiuojant apytiksliai - vos kelios sekundės.
Analogiškus veiksmus galima atlikti ir padidintu tikslumu, pvz., duotoje sekoje sumuojant pirmą skaitmenį, o antrą - skaičiuojant apytiksliai. Tokiu atveju gautume atsakymą, lygų 430+~50=480.
Aišku, pastebime vieną "bet": jei skaičių pasiskirstymas bus netolygus, rezultatas gerokai skirsis nuo teisingo. Tad skaičiuojant, daromas paprastas įvertinimas - ar skaičiai panašūs į atsitiktinius, ar ne. Jei panašūs, skaičiavimams imame vidurinį skaičių - 5, jei skiriasi - atitinkamai, didesnį ar mažesnį skaičių.
Viena iš išvestinių šio metodo versijų apibrėžia šiuos skaičiavimus kitaip: mes galime turėti skaičių ir veiksmų seką (lygtį), kurioje tiesiog eilės tvarka skaičius grubiai apvaliname: pirmą - į mažėjimo pusę, antrą - į didėjimo, trečią vėl į mažėjimo, ketvirtą - vėl į didėjimo ir t.t.. Jei skaičių eilutė pakankamai didelė, o jos narių svoriai skiriasi nekardinaliai, gauname tuo didesnį tikslumą, kuo daugiau lygties narių turime.
Analogiškai galima skaičiuoti ir atimties, daugybos bei dalybos veiksmus. Ir dar kartą pasikartosiu: skaičiavimų tikslumas tuo didesnis, kuo didesnis kiekis skaičių yra į skaičiavimą įtraukiamas, tad metodika itin gerai tinka sudėtingiems modeliavimo atvejams. Norėdami įsitikinti, kiek efektyviai tai veikia, pabandykite sudėti atmintinai 10 atsitiktinių keturženklių skaičių :-)
Matematikai tam senokai yra sukūrę labai paprastą apytikslio skaičiavimo metodiką, kurios ypatybė dar ir ta, kad kuo daugiau skaičių panaudojama skaičiavime, tuo didesnis tikslumas.
Kaip pvz., sudėkim atmintinai atsitiktinius skaičius: 39, 12, 83, 45, 27, 92, 74, 21, 48, 36 - kiek gausis? Ir kiek sueikvosite laiko skaičiavimui?
Aš, primetęs, kad tai yra 10 dviženklių skaičių, pasakysiu, kad tai bus apie 500. Jei pabandysim suskaičiuoti tiksliai - gausis 477, t.y., pakankamai netoli nuo apytiksliai suskaičiuoto rezultato. Skirtumas tas, kad bandant tiksliai suskaičiuoti atmintinai, laiko ir įsitempimo prireiks tikrai daug - užmiršit, apie ką čia išvis rašau :-) Netgi skaičiuojant kalkuliatoriumi, rezultatui gauti prireiks netoli pusės minutės. Tuo tarpu skaičiuojant apytiksliai - vos kelios sekundės.
Analogiškus veiksmus galima atlikti ir padidintu tikslumu, pvz., duotoje sekoje sumuojant pirmą skaitmenį, o antrą - skaičiuojant apytiksliai. Tokiu atveju gautume atsakymą, lygų 430+~50=480.
Aišku, pastebime vieną "bet": jei skaičių pasiskirstymas bus netolygus, rezultatas gerokai skirsis nuo teisingo. Tad skaičiuojant, daromas paprastas įvertinimas - ar skaičiai panašūs į atsitiktinius, ar ne. Jei panašūs, skaičiavimams imame vidurinį skaičių - 5, jei skiriasi - atitinkamai, didesnį ar mažesnį skaičių.
Viena iš išvestinių šio metodo versijų apibrėžia šiuos skaičiavimus kitaip: mes galime turėti skaičių ir veiksmų seką (lygtį), kurioje tiesiog eilės tvarka skaičius grubiai apvaliname: pirmą - į mažėjimo pusę, antrą - į didėjimo, trečią vėl į mažėjimo, ketvirtą - vėl į didėjimo ir t.t.. Jei skaičių eilutė pakankamai didelė, o jos narių svoriai skiriasi nekardinaliai, gauname tuo didesnį tikslumą, kuo daugiau lygties narių turime.
Analogiškai galima skaičiuoti ir atimties, daugybos bei dalybos veiksmus. Ir dar kartą pasikartosiu: skaičiavimų tikslumas tuo didesnis, kuo didesnis kiekis skaičių yra į skaičiavimą įtraukiamas, tad metodika itin gerai tinka sudėtingiems modeliavimo atvejams. Norėdami įsitikinti, kiek efektyviai tai veikia, pabandykite sudėti atmintinai 10 atsitiktinių keturženklių skaičių :-)
Morbid Angel - dar viena grindcore grupė, savo greičio psichozėmis gal ir atsiliekanti truputį nuo Napalm Death, bet užtat gerokai melodingesnė. Aišku, irgi - tiems, kas girdi :-)
Štai vienas, gal ir ne labiausiasis (koks Rapture iš albumo Covenant mane veža labiau), tačiau melodingesnis ir paprastesnis gabalas - Dominate iš albumo Domination. Gaila, nepavyko rasti klipo - kažkuriam gan detaliai buvo galima pamatyti pirštų darbą - jų net nesimato.
Žemiau - tas pats gabalas, bet jau tikras cirkas, įrašas darytas Morbid Angel koncerte: Pete Sandoval vibrato mušamaisiais. Taip taip, mušamaisiais, o ne gitaromis (kurios fone aišku irgi girdisi - irgi su tais pačiais nesveikais greičiais):
Štai vienas, gal ir ne labiausiasis (koks Rapture iš albumo Covenant mane veža labiau), tačiau melodingesnis ir paprastesnis gabalas - Dominate iš albumo Domination. Gaila, nepavyko rasti klipo - kažkuriam gan detaliai buvo galima pamatyti pirštų darbą - jų net nesimato.
Žemiau - tas pats gabalas, bet jau tikras cirkas, įrašas darytas Morbid Angel koncerte: Pete Sandoval vibrato mušamaisiais. Taip taip, mušamaisiais, o ne gitaromis (kurios fone aišku irgi girdisi - irgi su tais pačiais nesveikais greičiais):
Matomai, ne visiems patiktų šitas gabalas - gerą klausą reikia turėt, kad išgirstum harmoniją visuose tuose supergreituose šriodinimuose, pereinančiuose į besaikį vibrato. Berods Richie Blackmore apie Napalm Death kartą pasakė maždaug tokią frazę: "dabar atsirado pamišėliai, kurie aišku groja kelis kartus greičiau, nei įstengtų Yngwie Malmsteen, bet man tai jau darosi nepanašu į muziką"
.
Čia, manyčiau, vienas iš pačių pačiausiųjų Napalm Death gabalų - "Mass Appeal Madness":
.
Čia, manyčiau, vienas iš pačių pačiausiųjų Napalm Death gabalų - "Mass Appeal Madness":
Keista, kad niekas taip ir neatspėjo tikslios priežasties, dėl kurios pastebima ryški koreliacija tarp gandrų populiacijos vietovėje ir žmonių gimstamumo rodiklių.
Viskas elementaru, mieli Vatsonai :-)
Žmonių gimstamumas atvirkščiai koreliuoja su pragyvenimo lygiu, kuris išplaukia iš pasiskirstymo tarp miesto ir kaimo vietovės bei ekonominio šalies ar regiono išsivystymo. Miestuose gyventojai turtingesni, kaimuose - biednesni. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse gyventojai irgi turtingesni, nei atsilikusiose. Turtingesni žmonės aktyviau naudoja kontraceptikus, vietoj sekso ir šeimos atranda daugybę kitų pramogų, etc. - būtent su tuo siejamas menkas gimstamumas išsivysčiusiose šalyse bei turtingesniuose regionuose.
Gandrų gyvenimo sąlygos, o rezultate - ir skaičius, tiesiogiai priklauso nuo randamo maisto. Miesto vietovėje jo beveik nėra, kaimo vietovėje - daug. Gandrų gyvenimas išties labai susijęs su žmonių veikla: daugiausiai maisto gandai randa pievose, kurių daug ten, kur klesti gan primityvi gyvulininkystė (labai silpna ekonomika). Juntamai mažiau maisto jie gali rasti smarkiai išvystyto žemės ūkio atveju (o šiltnamiuose - ko gero, išvis nieko). Vienas iš pagrindinių gandrų maisto šaltinių - varlės. Šių skaičius priklauso nuo vabzdžių skaičiaus, o vabzdžių skaičius - nuo pesticidų naudojimo. Išsivysčiusiose šalyse pesticidai naudojami aktyviai, atsilikusiose - menkai. Ir t.t.
Taigi, kaip matome, sąryšis yra - tai žmonių sugebėjimas tvarkyti ekonominį gerbūvį. Kuo tas gerbūvis aukštesnis, tuo gimstamumas mažesnis. Ir tuo gandrų skaičius mažesnis.
Viskas elementaru, mieli Vatsonai :-)
Žmonių gimstamumas atvirkščiai koreliuoja su pragyvenimo lygiu, kuris išplaukia iš pasiskirstymo tarp miesto ir kaimo vietovės bei ekonominio šalies ar regiono išsivystymo. Miestuose gyventojai turtingesni, kaimuose - biednesni. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse gyventojai irgi turtingesni, nei atsilikusiose. Turtingesni žmonės aktyviau naudoja kontraceptikus, vietoj sekso ir šeimos atranda daugybę kitų pramogų, etc. - būtent su tuo siejamas menkas gimstamumas išsivysčiusiose šalyse bei turtingesniuose regionuose.
Gandrų gyvenimo sąlygos, o rezultate - ir skaičius, tiesiogiai priklauso nuo randamo maisto. Miesto vietovėje jo beveik nėra, kaimo vietovėje - daug. Gandrų gyvenimas išties labai susijęs su žmonių veikla: daugiausiai maisto gandai randa pievose, kurių daug ten, kur klesti gan primityvi gyvulininkystė (labai silpna ekonomika). Juntamai mažiau maisto jie gali rasti smarkiai išvystyto žemės ūkio atveju (o šiltnamiuose - ko gero, išvis nieko). Vienas iš pagrindinių gandrų maisto šaltinių - varlės. Šių skaičius priklauso nuo vabzdžių skaičiaus, o vabzdžių skaičius - nuo pesticidų naudojimo. Išsivysčiusiose šalyse pesticidai naudojami aktyviai, atsilikusiose - menkai. Ir t.t.
Taigi, kaip matome, sąryšis yra - tai žmonių sugebėjimas tvarkyti ekonominį gerbūvį. Kuo tas gerbūvis aukštesnis, tuo gimstamumas mažesnis. Ir tuo gandrų skaičius mažesnis.
Vienas senas statistinis pokštas, atrastas berods dar XIX amžiaus pabaigoje ir galiojantis ligi šiol: gandrų populiacija vietovėje tiesiogiai koreliuoja su gimstamumu: didėjant gandrų skaičiui, gimstamumas didėja, mažėjant gandrų skaičiui, gimstamumas mažėja.
Nesu tikras, ar tik ne dėl šios koreliacijos ir kilo legenda apie vaikus atnešančius gandrus, bet sąryšiai nuostabūs. Beje, Lietuvoje irgi buvo kažkada darytas tyrimas (dar sovietiniais laikais) - atrasta, kad ta pati koreliacija mūsų kraštui tiek pat būdinga, kiek ir likusiai Europai.
Taigi, kas žino, kame esmė? :-)
( Jei niekas komentaruose neatspės, tai žinokit ir nepasakysiu :-P )
Nesu tikras, ar tik ne dėl šios koreliacijos ir kilo legenda apie vaikus atnešančius gandrus, bet sąryšiai nuostabūs. Beje, Lietuvoje irgi buvo kažkada darytas tyrimas (dar sovietiniais laikais) - atrasta, kad ta pati koreliacija mūsų kraštui tiek pat būdinga, kiek ir likusiai Europai.
Taigi, kas žino, kame esmė? :-)
( Jei niekas komentaruose neatspės, tai žinokit ir nepasakysiu :-P )
Na... Nananana...
Taigi, kadangi jau pats suskaičiau naująjį Verslo Klasės numerį, tai rekomenduoju ir jums. Išties, tai pats geriausias Verslo Klasės numeris, kokį esu skaitęs, nuostabus tiesiog. Ir visai ne dėl to, kad tenai - ir mano straipsnis, o objektyviai. Žurnalas skirtas protingiems žmonėms.
O apie savo straipsnį laukiu atsiliepimų, jei jau perskaitėt :-) O kas neperskaitėt - marš pirkti žurnalo ir skaityt :-)

O apie savo straipsnį laukiu atsiliepimų, jei jau perskaitėt :-) O kas neperskaitėt - marš pirkti žurnalo ir skaityt :-)

Kiaulių gripas, kiaulių gripas... Sako, kad kiaulės neturėtų jo bijoti, bet panašu, kad atvirkščiai - kažkokiu jau apsirgau...
O dar užsiregistravau Feisbuke ir atradau, kad pasirodo... ai, nesakysiu... Bet Lietuva maža... O visai nekokią nuomonę apie mane turintys LJ kolegos turi su manim bendrų pažįstamų ar dar artimesnių žmonių...
O dar užsiregistravau Feisbuke ir atradau, kad pasirodo... ai, nesakysiu... Bet Lietuva maža... O visai nekokią nuomonę apie mane turintys LJ kolegos turi su manim bendrų pažįstamų ar dar artimesnių žmonių...
Tokia visiems pažįstama silkutė su virtomis bulvikėmis nereto dzūko namuose išvirsta stebuklu, kurio išskirtinumo jau ir pats šeimininkas nesuvokia - nebent koks atklydėlis, silkę telaikantis eiline, pigia ir menkai kam betinkama žuvimi. Tokių smulkučių silkiškų šedevrų greičiausiai nerasit niekur kitur, kaip tik Dzūkijos kaimuose - nuvertintą, pačių dzūkų besidrovimą maistą...
O išties gi silkė su virtom bulvytėm - tai tikras kulinarinis šedevras, su kurio paprastu subtilumu galėtų lygiuotis nebent priešingoj žemės pusrutulio pusėj gyvenantys japonai: šieji irgi valgo žalią žuvį, tik visgi jau visai kitaip paruoštą... Galvojat, kliedžiu? Ogi ne - tiesiog jūs šito dar neragavote. Arba nemokėjot valgyti. Paimkim silpnai sūdytos silkės puselę - riebią, varvančią nuo savo silkiškų taukų, paklokite ją ant lėkštės, tiesiog per vidurį, iš vieno šono paberkite karštų bulvyčių, o iš kitos - kelias skilteles pomidoro, porą marinuotų agurkėlių, šviežiai pamarinuotų svogūniukų, kelis balto sūrio gabalėlius, keletą šprotų ir dar šiek tiek vėžių ar krevečių.... Dar truputis riebų riebiausios grietinės - vat ir gatava.
Dabar gi atrėžiam silkės gabalėlį, ant jo truputį svogūno, padažom grietine, dar pasmeigiam bulvės kasnelį ir ragaujam - lyg ir įprasta? Bet įsiklausykit, kaip nubėga keli skirtingi skoniai: sūrus, aštrus, švelnus - ir visa tai šalta, o staiga - kontrastas iš karštos bulvės! Kai susikaupi į maisto rijimo ritualą - tąjį, kuris pas mus pakeičia rytietišką meditaciją, šitai sučiurlena, kaip tikra, vingri ir netikėta muzika. Ir štai jau imam kitą silkės gabalėlį, tačiau ant jo jau ne svogūnai, o marinuotas agurkas ir šprotas, ir vėl karšta bulvė - melodija visai kitokia... Ir štai jau vietoj silkės sūris, o ant jo - krevetės pora gabalėlių, o šie jau spurda, po svogūnais pasmeigti - ir bulvės karštas gabaliukas burnoj sugieda giesmę, o vėl - jau, vėl kitoks - svogūnas, silkė, pomidoras, ir vėl kontrastui bulvė, ir liejasi tie skoniai, kaip stygos - maisto ar tavęs paties glissando.... Švelni ir paprasta melodija, iš praeities... Ji pasibaigia - svarbu tik tai, kad liktų dar truputis noro, dar truputis alkio, kuris primintų...
Man rodos išprotėju, kai imu galvoti apie maistą. Aš stengiuosi nesvaigti, nesigilint, neatskleisti to, ką man tai reiškia - kažkas skoningai išskirtinio ir gražaus... Kaip dažnas mato akimis, kaip muziką kas girdi, taip man - tai skonis, skonis, maisto aromatas, stebuklingas ir vingrus, tegul ir paprastas, tačiau kontrastais ir gaidom plevenantis ir nešantis mane į tolimą stebuklų šalį... Atleiskit, aš užsimiršau...
Taigi, grįžkime prie mūsų silkės - tos paprastos, tačiau tokios išskirtinės... Dzūkiška silkutė visada turi dvigubą ašį patiekale: viena ašis - tai karštis, bulvės, kita gi - tai šaltis, siklė ir jos priedai. Kad silkė suskambėtų, kaip muzika, jai reikia papildinių, kurie su ja kontrastuotų, bet kartu sustiprintų jos skonį - aštrių, riebių, rūgščių ir baltymingų. Iš esmės - tai grietinė, kaip padažas ir baltymingi produktai (sūris, kitos žuvys, krevetės, etc.) ir rūgščios daržovės - tai agurkai, pomidorai, obuoliai (ir nesvarbu, kad vaisius - su silke - tai visvien daržovė!) ir žinoma, svogūnai.
Svogūnai reikalauja atskiro paruošimo - kai kas juos paverčia tokiu dalyku, kurį galėtum valgyt vieną. Tiesą sakant, kelis kartus mačiau, kaip šitaip paruoštus svogūnus tiesiog kirto mano antra pusė. Išies gi paprasta - plonais ploniausiais griežinėliais supjaustyt, pabarstyt druska, vos vos acto - ir palikt pastovėt 15 minučių. Bet daug smagiau, kai į juos įberi ir prieskonių - juodųjų ir kvapiųjų pipirų, cinamono, gvazdikėlių ar dar kažko, ko tik susigalvoji...
Ir taip - tą silkę reikia mokėt ir valgyti - dedant gabalėlius keleriopų tarpusavio kontrastų. Karščio, prėskumo, sūrumo, aštrumo, rūgštumo, šaltumo... Tada ir atsiskleidžia visa ta dzūkiškos silkutės iškalba...
Atsiprašau, kad pablūdau... Rašau jau visai, ką papuola, kas ant smegenų užkapsi...
O išties gi silkė su virtom bulvytėm - tai tikras kulinarinis šedevras, su kurio paprastu subtilumu galėtų lygiuotis nebent priešingoj žemės pusrutulio pusėj gyvenantys japonai: šieji irgi valgo žalią žuvį, tik visgi jau visai kitaip paruoštą... Galvojat, kliedžiu? Ogi ne - tiesiog jūs šito dar neragavote. Arba nemokėjot valgyti. Paimkim silpnai sūdytos silkės puselę - riebią, varvančią nuo savo silkiškų taukų, paklokite ją ant lėkštės, tiesiog per vidurį, iš vieno šono paberkite karštų bulvyčių, o iš kitos - kelias skilteles pomidoro, porą marinuotų agurkėlių, šviežiai pamarinuotų svogūniukų, kelis balto sūrio gabalėlius, keletą šprotų ir dar šiek tiek vėžių ar krevečių.... Dar truputis riebų riebiausios grietinės - vat ir gatava.
Dabar gi atrėžiam silkės gabalėlį, ant jo truputį svogūno, padažom grietine, dar pasmeigiam bulvės kasnelį ir ragaujam - lyg ir įprasta? Bet įsiklausykit, kaip nubėga keli skirtingi skoniai: sūrus, aštrus, švelnus - ir visa tai šalta, o staiga - kontrastas iš karštos bulvės! Kai susikaupi į maisto rijimo ritualą - tąjį, kuris pas mus pakeičia rytietišką meditaciją, šitai sučiurlena, kaip tikra, vingri ir netikėta muzika. Ir štai jau imam kitą silkės gabalėlį, tačiau ant jo jau ne svogūnai, o marinuotas agurkas ir šprotas, ir vėl karšta bulvė - melodija visai kitokia... Ir štai jau vietoj silkės sūris, o ant jo - krevetės pora gabalėlių, o šie jau spurda, po svogūnais pasmeigti - ir bulvės karštas gabaliukas burnoj sugieda giesmę, o vėl - jau, vėl kitoks - svogūnas, silkė, pomidoras, ir vėl kontrastui bulvė, ir liejasi tie skoniai, kaip stygos - maisto ar tavęs paties glissando.... Švelni ir paprasta melodija, iš praeities... Ji pasibaigia - svarbu tik tai, kad liktų dar truputis noro, dar truputis alkio, kuris primintų...
Man rodos išprotėju, kai imu galvoti apie maistą. Aš stengiuosi nesvaigti, nesigilint, neatskleisti to, ką man tai reiškia - kažkas skoningai išskirtinio ir gražaus... Kaip dažnas mato akimis, kaip muziką kas girdi, taip man - tai skonis, skonis, maisto aromatas, stebuklingas ir vingrus, tegul ir paprastas, tačiau kontrastais ir gaidom plevenantis ir nešantis mane į tolimą stebuklų šalį... Atleiskit, aš užsimiršau...
Taigi, grįžkime prie mūsų silkės - tos paprastos, tačiau tokios išskirtinės... Dzūkiška silkutė visada turi dvigubą ašį patiekale: viena ašis - tai karštis, bulvės, kita gi - tai šaltis, siklė ir jos priedai. Kad silkė suskambėtų, kaip muzika, jai reikia papildinių, kurie su ja kontrastuotų, bet kartu sustiprintų jos skonį - aštrių, riebių, rūgščių ir baltymingų. Iš esmės - tai grietinė, kaip padažas ir baltymingi produktai (sūris, kitos žuvys, krevetės, etc.) ir rūgščios daržovės - tai agurkai, pomidorai, obuoliai (ir nesvarbu, kad vaisius - su silke - tai visvien daržovė!) ir žinoma, svogūnai.
Svogūnai reikalauja atskiro paruošimo - kai kas juos paverčia tokiu dalyku, kurį galėtum valgyt vieną. Tiesą sakant, kelis kartus mačiau, kaip šitaip paruoštus svogūnus tiesiog kirto mano antra pusė. Išies gi paprasta - plonais ploniausiais griežinėliais supjaustyt, pabarstyt druska, vos vos acto - ir palikt pastovėt 15 minučių. Bet daug smagiau, kai į juos įberi ir prieskonių - juodųjų ir kvapiųjų pipirų, cinamono, gvazdikėlių ar dar kažko, ko tik susigalvoji...
Ir taip - tą silkę reikia mokėt ir valgyti - dedant gabalėlius keleriopų tarpusavio kontrastų. Karščio, prėskumo, sūrumo, aštrumo, rūgštumo, šaltumo... Tada ir atsiskleidžia visa ta dzūkiškos silkutės iškalba...
Atsiprašau, kad pablūdau... Rašau jau visai, ką papuola, kas ant smegenų užkapsi...
Klausau Lietuvos Radiją - fantastiška laida kažkokia. Tarkuoja VSD per visus galus. Ir istoriją apie tai, kad kažkur Antaviliuose buvo laikomi teroristai, kuriuos kankino pririštus prie operacinių stalų. Ir sako, kad atrodo, jog yra ištisa grandinė susijusiųjų - ir Mečys Laurinkus, ir Valdas Adamkus, ir liūdnai pagarsėjęs Pocius, ir dabartinis Malakauskas. Ir jų padėjėjai, tokie, kaip Darius Jurgelevičius ir panašūs. Ir dar - generalinis prokuroras Algimantas Valantinas, kurio dėka, pasirodo, iki šiol dėl viso to neteisėtai laikytų teroristų reikalo netgi nepradėtas ikiteisminis tyrimas - nepaisant Dalios Grybauskaitės reikalavimų ištirti. Vertinimas vienas: CŽV į šitą reikalą sukišo tokius milžiniškus pinigus, kad dėl jų visas reikalas ir užsisuko - visa krūva aukščiausių vadovų gali būti susiję tarpusavy būtent tais piniginiais ryšiais.
Rašydamas apie archetipinį herojaus pavidalą Drąsiaus Kedžio istorijoje, galvojau, kad praeis metai-du, kol atsiras mitus primenantys pasakojimai. O pasirodo - viskas vyksta daug greičiau, atviriau ir ryškiau, nei būčiau galėjęs patikėti.
Taip, aš apie tą komiksą "Gynėjas Drąsius". Neturiu žodžių. Dar to betrūksta, kad poemos ir liaudies dainos atsirastų.
Man kuo toliau, tuo labiau nepatinka šita istorija. Ir labai įdomus valdžios elgesys, kuris, atrodo, net skatina mito augimą.
Taip, aš apie tą komiksą "Gynėjas Drąsius". Neturiu žodžių. Dar to betrūksta, kad poemos ir liaudies dainos atsirastų.
Man kuo toliau, tuo labiau nepatinka šita istorija. Ir labai įdomus valdžios elgesys, kuris, atrodo, net skatina mito augimą.
Kaip ir pernai, kaip ir užpernai - Helovynui - NE!
Nesąmoninga pseudošventė, skirta išimtinai verslo poreikiams tenkinti. Nieko bendra neturi nei su Lietuva, nei su mūsų tradicijomis. Reikalinga tik televizininkams bei visokių prekeivių poreikiams.

Nesąmoninga pseudošventė, skirta išimtinai verslo poreikiams tenkinti. Nieko bendra neturi nei su Lietuva, nei su mūsų tradicijomis. Reikalinga tik televizininkams bei visokių prekeivių poreikiams.

Amžiną atilsį LJ friendui, kurį senokai sekiau -
pingwinas . Pašarvotas Alytuje, daugiau detalių -
maumaz bloge - http://maumaz.livejournal.com/519938.htm l
Nors kol kas tai atrodo kaip nesąmonė, tačiau nesąmone kažkada atrodė ir galimas karas tarp Rusijos ir Gruzijos. Tikėkimės, kad to nebus, bet...
Paskutiniu metu pastebiu vis dažnesnius pasisakymus apie būsimą karą internete, ypač rusiškame. Marginalinėje Rusijos spaudoje tokie pasisakymai lenda į paviršių vis labiau - neseniai kažkoks rusų laikraštis išspausdino straipsnį apie tai, kad Ukraina esą ruošiasi užpulti Kubanę, tam kad apgintų ten esančius ukrainiečius. Vis labiau plinta ir gandai apie rusų armijos stiprinamą parengtį karo veiksmams, o bendri Rusijos ir Baltarusijos kariniai manevrai Ukrainos kontekste įgyja visai kitokį atspalvį. Rusijos pasų dalijimas Kryme - dar ryškesnis požymis, o ukrainiečių portretas, tapomas Rusijos propagandos - kuo toliau, tuo labiau neigiamas, tiesiog demonizuotas. Pradedant tuo, kad ukrainiečiai vagys, baigiant bandymais Juščenką pavaizduoti panašiai, kaip Saakašvilį - o iki kokio lygio buvo išpūstas pastarojo anekdotiškumas - vargu, ar verta kam nors pasakoti.
Galime prisiminti dar ir nesenus Rusijos prezidento Medvedevo laiškus Ukrainos prezidentui - po pastarųjų publikavimo kilo net tarptautinis skandalas. Arba galim pažvelgti paprasčiau, Rusijos TV "Vesti" akimis: šieji, transliuodami reportažus iš Rusijos apie švenčiamą valstybės vėliavos šventę, lyg tarp kitko įterpė reportažą iš Krymo - tarp įvairių kitų Rusijos sričių. Vargu, ar buvo užmiršta, kad Krymas yra ne Rusijoje - greičiau atvirkščiai: ir Krymo gyventojai, kuriems pridalinta Rusijos pasų, pratinami prie minties, kad jie gyvena Rusijoje, ir pačios Rusijos gyventojai pratinami prie minties, kad tai - Rusijos teritorija.
Šviežiai priimti Rusijos įstatymai, pagal kuriuos šioji gali panaudoti savo karines pajėgas ir savo užsienio kontingentų gynybai, ir piliečių gynybai, ir netgi pasilieka teisę panaudoti branduolinį ginklą - atrodo, kaip natūralus tyliai ruošiamos ekspansijos žingsnis. Abejoju, ar Rusija branduolinį ginklą panaudotų, tačiau vėzdu, atgrąsančiu Ukrainą nuo kontrpuolimo ir priverčiančiu ją išimtinai tiktai gintis - tai puikiausiai gali tapti.
Galų gale apie istorinį kontekstą: Gruzija matomai tapo paprasčiausiu bandymų lauku - Rusija įsitikino, kad NATO bei Europos Sąjunga apsiribos kalbomis, kad ir kas bebūtų daroma.
Taigi, dabar belieka laukti provokacijų - kada Rusija pradės šaukti apie karinių bazių Kryme užpuolimus bei pažeidžiamas Rusijos piliečių teises.
Paskutiniu metu pastebiu vis dažnesnius pasisakymus apie būsimą karą internete, ypač rusiškame. Marginalinėje Rusijos spaudoje tokie pasisakymai lenda į paviršių vis labiau - neseniai kažkoks rusų laikraštis išspausdino straipsnį apie tai, kad Ukraina esą ruošiasi užpulti Kubanę, tam kad apgintų ten esančius ukrainiečius. Vis labiau plinta ir gandai apie rusų armijos stiprinamą parengtį karo veiksmams, o bendri Rusijos ir Baltarusijos kariniai manevrai Ukrainos kontekste įgyja visai kitokį atspalvį. Rusijos pasų dalijimas Kryme - dar ryškesnis požymis, o ukrainiečių portretas, tapomas Rusijos propagandos - kuo toliau, tuo labiau neigiamas, tiesiog demonizuotas. Pradedant tuo, kad ukrainiečiai vagys, baigiant bandymais Juščenką pavaizduoti panašiai, kaip Saakašvilį - o iki kokio lygio buvo išpūstas pastarojo anekdotiškumas - vargu, ar verta kam nors pasakoti.
Galime prisiminti dar ir nesenus Rusijos prezidento Medvedevo laiškus Ukrainos prezidentui - po pastarųjų publikavimo kilo net tarptautinis skandalas. Arba galim pažvelgti paprasčiau, Rusijos TV "Vesti" akimis: šieji, transliuodami reportažus iš Rusijos apie švenčiamą valstybės vėliavos šventę, lyg tarp kitko įterpė reportažą iš Krymo - tarp įvairių kitų Rusijos sričių. Vargu, ar buvo užmiršta, kad Krymas yra ne Rusijoje - greičiau atvirkščiai: ir Krymo gyventojai, kuriems pridalinta Rusijos pasų, pratinami prie minties, kad jie gyvena Rusijoje, ir pačios Rusijos gyventojai pratinami prie minties, kad tai - Rusijos teritorija.
Šviežiai priimti Rusijos įstatymai, pagal kuriuos šioji gali panaudoti savo karines pajėgas ir savo užsienio kontingentų gynybai, ir piliečių gynybai, ir netgi pasilieka teisę panaudoti branduolinį ginklą - atrodo, kaip natūralus tyliai ruošiamos ekspansijos žingsnis. Abejoju, ar Rusija branduolinį ginklą panaudotų, tačiau vėzdu, atgrąsančiu Ukrainą nuo kontrpuolimo ir priverčiančiu ją išimtinai tiktai gintis - tai puikiausiai gali tapti.
Galų gale apie istorinį kontekstą: Gruzija matomai tapo paprasčiausiu bandymų lauku - Rusija įsitikino, kad NATO bei Europos Sąjunga apsiribos kalbomis, kad ir kas bebūtų daroma.
Taigi, dabar belieka laukti provokacijų - kada Rusija pradės šaukti apie karinių bazių Kryme užpuolimus bei pažeidžiamas Rusijos piliečių teises.

